Mano pašėlęs riebalų dienoraštis deutsch deginimo serijos
O kur dar to mažo tekstelio, to eiklaus posakio šlifavimas. Papasakok, mielas Aloyzai, kaip Tu prisijaukinai šitą žanrą. Aforistinis mąstymas tikriausiai užgimsta jau vaikystėje. Kokia buvo Tavo vaikystė, kai supratai, kad varnėnas juokiasi, kutendamas sau pažastis?
tekstai.lt
Ar jau tada manei, kad pasuksi literatūros keliu? Juk mes, vyresnieji, esam žemdirbių padermės. Mama užėjusiems kaimynams rodė mano storus sąsiuvinius, liepdavo man paskaityti savo kūrybos, ir aš skaitydavau, mano pašėlęs riebalų dienoraštis deutsch deginimo serijos, kad malonūs ir mandagūs svečiai mintyse vis dėlto iš manęs šaiposi.
Bet mane palaikė mama ir visos pasaulio bibliotekos! Žemdirbystė buvo išdraskyta, žmonės neturėjo nė arklio, niekas nenorėjo eiti į kolūkį ir dirbti ten, kur brigadininkas pirštu parodė. Maniau, kad literatūroje daugiau laisvės O paukščiai tada iš tiesų man buvo artimi — ir ne tik varnėnai.
Skaitydamas spaudą, pagalvojau: apie pavasarį pirmieji praneša ne vieversiai, bet laikraščiai! Tai iš tiesų pirmieji mano aforizmai.
- Pulk. J. PETRUITIS KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ
- Praranda 10kg riebalų per 2 savaites
- Automobilis mauna visu smarkumu.
- Žurnalas SAVAITĖ by Savaite - Issuu
- Ministras iš balos išlipo sausas | duziedeliai.lt
Vaikiškos sparnuotos mintys! Juk aforizmas glaudžiai susijęs su liaudies posakiais, patarlėmis ir priežodžiais, su filosofija ir humoru, su absurdu ir parabole Tos sąsajos daro jį išmintingą, įsimenamą, populiarų visuomenėje, kaip populiarūs per šimtmečius išliko senovės graikų ir romėnų filosofų bei rašytojų posakiai. Ką manai apie aforizmo prigimtį?
Atsilaikė: aštri D. Grybauskaitės kritika neišvertė G.
Taip, mane domino aforizmo prigimtis ir šaknys. Toptelėjo galvon: pasaulio neapibūdinsi dviem trim sakiniais, tik vienu. Ką tai reiškia? O jaunystėje, jau svajodamas apie aforizmų rinkinį, susidūriau ir su kiekybės problema: knygelei nepakanka nė šimto kūrinėlių!
Ministras iš balos išlipo sausas
O kaip gyvuoti be knygelės? Bet štai kokybės problema aktuali ir jaunystėje, ir senatvėje.
Iš pradžių atrodė, kad aforistikoje nėra jokių dėsnių, jokių taisyklių — tik trumpi pabiri sakiniai. Mano jaunystės metais Lietuvoje aforizmai ir buvo spausdinami pabirai — tik laikraščiuose ir žurnaluose.
Daugiau kaip du pokario dešimtmečius mūsų krašte nepasirodė nė vienas aforistas. Niekur ji nebuvo netgi minima; tuo metu niekas nė nepagalvojo, kad aforizmai — tai literatūra, laikė juos kažkokiomis filosofijos pabiromis.
Pulk. J. PETRUITIS KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ
Štai keletas R. Pajutau autoriui pagarbą. Galvodamas apie savo aforizmus nežinojau, kokios mintys ateis į galvą, tik kartais nudžiugdavau. Tokiu šaltu trijų keturių žodžių teiginiu tarsi parodydavau, kas slypi aiškiame gyvenime, kasdieniuose reiškiniuose ir ko nematome, nors nuolatos į tai žiūrime.
Autorius į vaizdą nesikiša, jo nė nepaliečia, tik stabteli, ir to pakanka. Jaučiau, kad šitokia aksiomos forma sustiprina minties objektyvumą.
Šie aforizmai artimi maksimoms. Apskritai, ar yra kokie skiriamieji ženklai tarp maksimų, aforizmų, sentencijų?
Mano nuomone, maksima — tai rimtas arba komiškas moralės principas arba šiaip maksimaliai trumpas aforizmas. Dabar taip ją apibūdina ir žodynai. Maksimoms giminingi ir žaismingi gilesnės prasmės posakiai.
Įsiminti padeda sąskambiai, rimai. Bet niekas, žinoma, blauzdos nelaužia rašyti tokius trumpus aforizmus.
Čia mes tik kalbame apie trumpojo žanro atomus, pasakyčiau — apie sodrintą uraną. Sodrintas uranas Gal čia vėl koks nors Tavo aforizmų aukso grūdas?
