Kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Kačių priežiūra rudenį

Parengė: Loreta Alechnavičiūtė Hoffmann dipl. Buvome raginami mesti juos iš virtuvės ir vengti kaip didžiausio blogio. Grasinimai gerai veikė — populiacijai įnirtingai riebėjant nuo bandelių, duonų, atvirų ir užslėptų cukrų bei nejudrumo, nieko nebuvo taip paprasta, kaip susieti rubuilį su riebalais.

Ne stebuklas, kad nemaža dalis visuomenės gąsdinimams pakluso ir riebalus, ypač gyvūninius, iš virtuvių išgujo. Tiesa, tukimo epidemijos mastas nuo to nesumažėjo, sveikata irgi nepagerėjo, greičiau atvirkščiai. Ką veikia inkstas taukuose Riebalai — gyvybiškai būtinas maisto produktas ir svarbi mūsų mitybos dalis. Be riebalų nebus sveikatos. Daugelis žino apie nepakeičiamas baltymų rūgštis, tačiau yra ir nepakeičiamų riebalų rūgščių — medžiagų, kurių organizmas pasigaminti negali, tačiau jam jų reikia, kad gyventų ir gyvuotų.

Manoma, kad organizmas negamina medžiagų, kurių paprastai gauna pakankamai iš maisto, tad tikėtina, kad pirmykščiai žmonės savo akmeniniam stalui liesiausio mamuto neieškojo. Tad nors riebalai standartiniam suvidukrintam piliečiui siejasi su ne itin patraukliais dariniais vietose, kur jų geriau nebūtų, pagrindinė riebalų užduotis nėra vien tik mūsų išorinio fasado formavimas.

Pagrindinės riebalų užduotys: Riebalų rūgščių reikia tam tikriems hormonams įskaitant lytinius ir ląstelių sienelėms gaminti. Tik su kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį tikrais riebalais organizmas gali įsisavinti vitaminus A, D, E ir K.

Riebalų sluoksnis saugo jautrius organus įskaitant inkstus ir akis nuo mechaninio poveikio. Riebalų reikia galvos smegenų struktūrai ir funkcijai palaikyti bei nervų dangalams.

kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Iš kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį smegenys — didžiausią riebalų dalį turintis mūsų organas. Perfrazavus gyd. Blužnis ir limfmazgiai riebalus naudoja imuniniam atsakui — infekcijos atveju iš jų staigiai gaminamos imuninės ląstelės. Riebalai dalyvauja kraujo krešėjimo procese. Riebalų reikia signalų perdavai kūne — iš jų gaminamos medžiagos, naudojamos vidaus komunikacijai tarp organų sistemų.

Riebalai maiste gerina nuotaiką. Kai kurie gydytojai mano, kad maisto, iš kurio pašalinti riebalai, mada sukėlė depresijos ir kitų nuotaikos bei psichikos sutrikimų protrūkį ir skiria savo pacientams tam tikrų riebalų rūgščių kapsules.

Paradoksalu, bet be riebalų nebus ir raumenųkaip teigia kūno formavimo treniruočių guru. Riebalų transportas į ląstelę vyksta per insuliną, kurio ypač daug išsiskiria vartojant angliavandenius, tačiau ne riebalus. Vartojant pakankamai riebalų ir sportuojant, į raumenų ląsteles geriau perduodamos aminorūgštys baltymus sudarančios medžiagos ir energijos gamybai naudojama gliukozė, o ne kaupiami riebalai.

Su riebalais maistas skanesnis — jų esant geriau jaučiamas aromatas ir kitos skonio teikiančios medžiagos.

kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Iš riebalų gaunama daugiausiai energijos. Tai reiškia, kad maiste esant riebalų, sotumui pajausti užtenka suvalgyti mažiau. Tai svarbu, nes organizmas gali patenkinti savo reikmes išeikvojęs mažiau resursų virškinimui ir prigaminęs mažiau atliekų, t. Be to, riebalus vartojant, pvz. Į tai organizmas reaguoja sukeldamas nenugalimą alkį, nors objektyviai kraujyje gliukozės dar daugiau nei pakankamai išsamiau apie šį fenomeną čia.

Tad duona su sviestu ir ledai su grietinėle, nesigilinant į bendrąjį jų reikalingumą, ne iš piršto laužta išmonė. Riebalų sluoksnis saugo kūną nuo atšalimo ir dėmesio! Jeigu medžiagų apykaita nesutrikusi, tinkamai pasiskirstę riebalai žmogaus kūnui suteikia išbaigtas apvalias formas.

Iš prigimties mums lemta turėti mažiau arba daugiau riebalų — tai priklauso nuo lyties, rasės ir individualių savybių. Sveiko ir figūros netinkamais drabužiais nesugadinusio žmogaus riebalai pasiskirstę vienodai ir jo nebjauroja, net jeigu jų yra daugiau nei pas Barbę ar kaimyną.

Riebalų sankaupos atskirose vietose pvz. Liguistą riebalų persiskirstymą redistribuciją: lipodistrofiją arba lipedemą sukelia tam tikri vaistai arba metabolinis sindromas ir susijusios būklės.

Riebalų deginimas: viskas nuo A iki Z

Tam tikri ypač senoki ir lietuviški šaltiniai neretai jį bando pristatyti kaip neišvengiamą nutukimo priežastį, bet greičiausiai šis sindromas tėra gyvenimo būdo pasekmė, kai esant tam tikroms aplinkos sąlygoms suveikia tam tikri genai, kurie nesuveiktų tų sąlygų nesant.

Riebalai netinkamai gali pasiskirstyti ir dėvint tam tikrus drabužius. Riebalai, kaip dauguma žino, sudaro organizmo energijos atsargas. Ši riebalų užduotis pertekliaus laikais nepaprasta, o rezultatai — prieštaringi.

Beveik visą žmonijos gyvavimo istoriją riboti maisto ištekliai buvo norma, verčianti judėti, ieškoti būdų priklausomybei nuo gamtos sąlygų sumažinti, kol tapome tuo, kas esame. Netgi kalbant apie labiausiai išsivysčiusias šalis, masiniu pritekliumi ir pertekliumi gali pasigirti ne daugiau kaip 4 kartos. Mes gyvename visai kitomis sąlygomis nei mūsų bočiai, bet turime tokį patį organizmą.

Organizmą, kuriame užkoduota, kad per sotmetį reikia pasiruošti badmečiui. Nors tas noriu numesti svorio savarankiškai jau kelias kartas neateina, organizmas tvarkingai vykdo savo programą visą perteklių transformuodamas į kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį — riebalus.

Svorio metimas - duziedeliai.lt diskusijų forumas

Riebalai labai inertiški, į juos supakuotos neaiškios medžiagos, medikamentų, medžiagų apykaitos atliekų likučiai išaktyvinami ir gali glūdėti dešimtmečius, nesukeldami jokio ūminio poveikio.

Grįžtant prie grožio temos, toks riebalas jo neteikia ir atrodo tarsi raupų išėstas. Tai šiuolaikinių moterų siaubas celiulitas. Literatūroje lietuvių kalba apie šį medžiagų apykaitos sutrikimą nemažai sumaišties, nes dažnai painiojami du skirtingi sutrikimai — celiulitas uždegimas angl.

kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Šių kūno riebalų ypač sunku atsikratyti ir daryti tai reiktų atsargiai, nes pradėjus kūnui tirpdyti tokį užterštą riebalą, jame esančios medžiagos vėl patenka į kraują ir gali sukelti didelių problemų, ypač jeigu kūnas stokos vandens ir mineralų bei prastai veiks šalinimo sistemos. Tikėtina, kad šis sutrikimas gan naujoviškas.

kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Štai XVII a. Galima iki nukritimo ginčytis, gražios jos ar ne, bet kad ir kaip būtų prinokusios Rubenso venerosceliulito, kokį dabar turi net ir gerokai liesesnės moterysjos neturėjo. Tad kaip ir su visomis natūraliomis medžiagomis, klausimas, kurį reikia kelti, yra ne gera ta medžiaga ar bloga, o kokios ji kokybės ir kur bei kiek jos yra gerai arba blogai.

Riebalas riebalui nelygu Natūralūs riebalai Riebalai — kompleksinė medžiaga. Pagrindinė visų gyvūninių ir augalinių valgomųjų riebalų dalis — trigliceridai, sudaryti iš trijų rūšių riebalų rūgščių: sočiųjų, mononesočiųjų ir polinesočiųjų.

riebalų sluoksnis

Tradiciškai visuomenėje riebalai skirstomi į geruosius ir bloguosius bei pagal tą pačią tradiciją blogais laikomi sotieji riebalai.

Sočiųjų riebalų rūgščių yra ir gyvūninės, ir augalinės kilmės riebaluose. Kad ir kokią klasifikaciją betaikytume, natūralius riebalus paprastai sudaro visų šių trijų rūšių mišinys. Gamtoje nėra tokių riebalų, kurie būtų visiškai sotieji arba visiškai nesotieji. Net ir garbstomame alyvuogių aliejuje, vadinamame mononesočiuoju, yra ir sočiųjų, ir polinesočiųjų riebalų.

Jautienoje, kuri vadinama sočiųjų riebalų šaltiniu, iš tiesų yra 44 procentai mononesočiųjų ir 4 procentai polinesočiųjų riebalų. Vištienoje, kurią nemažai žmonių taip pat laiko sočiųjų riebalų šaltiniu, yra vos trečdalis sočiųjų riebalų.

Kačių priežiūra rudenį

Ją netgi teisingiau būtų vadinti mononesočiųjų riebalų šaltiniu, kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį tokių riebalų joje — 47 procentai. Likusi dauguma 22 procentai  — polinesotieji riebalai. Sotieji riebalai Vakarietiškoje mityboje sočiųjų riebalų vartojama daug. Tai riebalai, kurie kambario temperatūroje būna kieti. Jų yra mėsoje, pieno produktuose, kokosų aliejuje ir daugelyje pramoninių būdu gaminamų maisto produktų.

Visgi nemažai naujų tyrimų neigia sočiųjų riebalų ryšį su širdies liga arba bent jau jo nepatvirtina. Virš 20 tyrimų duomenų metaanalizės išvadoje sakoma, kad įrodymų, jog sotieji riebalai didina širdies ligų rizika, nėra, bet nustatyta, kad pakeitus sočiuosius riebalus polinesočiaisiais širdies ligų rizika gali sumažėti. Kitais tyrimais ši išvada patvirtinta ir patikslinta — sotieji riebalai kelia mažesnę riziką nei rafinuoti angliavandeniai cukrūso pakeitus sočiuosius riebalus transriebalais, padidėja mirties nuo daugelio ligų rizika.

Nesotieji riebalai Nuo sočiųjų jie skiriasi mažesniu vandenilio atomų, prisijungusių prie anglies, skaičiumi. Trūkstamų vandenilio atomų vietoje jie turi lanksčią anglies su anglimi jungtį, todėl kambario temperatūroje šie riebalai būna skysti. Jie toliau skirstomi į kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį ir polinesočiuosius. Mononesotieji riebalai trūkstamų vandenilio atomų vietoje turi vieną dvigubą anglies jungtį.

Pagrindiniai riebalai to regiono gyventojų maiste — ne gyvūninės kilmės, kaip būdinga šalims, kuriose širdies ligos dažnos, o alyvuogių aliejus, kuriame gausu mononesočiųjų rūgščių. Polinesotieji riebalai — tai vadinamieji nepakeičiamieji riebalai. Kaip minėta, šių būtinų riebalų organizmas pasigaminti negali, todėl jų turi gauti su maistu. Jų reikia ląstelių membranoms ir nervų dangalams gaminti, kraujo krešėjimui, raumenų judėjimui ir apsauginei uždegiminei reakcijai.

Polinesotieji riebalai turi dvi arba daugiau dvigubų anglies ryšių ir juos sudaro 2 pagrindinių tipų riebalų rūgštys: omega 3 ir omega 6. Skaičiai 6 ir 3 rodo, per kiek anglies atomų nuo grandinės pradžios yra pirmoji dviguba anglies jungtis. Manoma, kad omega 3 riebalų rūgštys gali padėti išvengti miokardo infarkto arba net jį gydyti.

Tai pat joms priskiriamas kraujospūdžio ir sunkių širdies ritmo sutrikimų rizikos mažinamasis poveikis. Gauta įrodymų, kad vartojant omega 3 gali sumažėti kortikosteroidų poreikis svorio metimo ektomorfas reumatoidiniu artritu. Kai kuriais tyrimais nustatytas ir kitoks teigiamas poveikis sveikatai, pvz.

Išsamus straipsnis anglų kalba kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį omega 3 naudą su nuorodomis į tyrimus yra čia.

kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį

Omega 6 riebalų rūgštys taip pat siejamos su apsauga nuo širdies ligos ir imuniteto stiprinimu, tačiau jų mūsų organizmui reikia mažiau. Čia straipsnis anglų kalba su pagrindinių omega rūgščių apžvalga. Tikrai blogi riebalai Užteršti natūralūs riebalai Riebalus, įskaitant sočiuosius, žmonės valgo tūkstančius metų nepatirdami širdies ligų arba arterijų sukietėjimo. Riebalų vartojimas ėmė kelti problemų tik paskutinį šimtmetį, nors gyvūninės kilmės riebalų suvartojimas iš esmės nepadidėjo.

Greičiau atvirkščiai, gyvūninių riebalų suvartojimas mažėja, o širdies ligų dažnis — didėja. Tačiau tie riebalai, kuriuos valgome šiandien, labai skiriasi nuo tų, kuriuos valgė mūsų protėviai. Didžioji dalis gyvūnų, kurių mėsą, pieną ir kiaušinius vartojame, auginami kalėjimo sąlygomis, jiems reguliariai šeriami antibiotikai ir dirbtiniai augimo hormonai.

Jų pašaruose daug pesticidų liekanų. Dauguma chemikalų, kuriuos suvartoja gyvūnai, tirpūs riebaluose, todėl kaupiasi jų riebaliniame audinyje ir gyvūnų kilmės produktuose piene ir kiaušiniuose.

riebalų sluoksnis, 2 puslapis - išsamiai duziedeliai.lt

Šiandieniniai gyvūniniai riebalai taip pat užteršti aplinkos toksinais — sunkiaisiais metalais, kaip prarasti paskutinį riebalų sluoksnį teršalais ir pan. Su gyvūniniais riebalais taip pat vartojame vaistų ir pesticidų likučius — šie teršalai gali stipriai kenkti sveikatai.

Grenlandijos eskimai, masajų gentys Afrikoje ar Šiaurės Amerikos prerijų indėnai, valgydami iš esmės vien mėsą, visiškai nesirgo širdies ligomis. Skirtumas vienas — jų gyvūniniai produktai nebuvo užteršti vaistais ir pesticidais, o gyvūnai nebuvo domestikuoti, tai reiškia, augo laukinėje gamtoje, pakankamai judėjo ir mito tuo, ką gamta jiems buvo skyrus.

Medicininiai įrašai rodo, kad Kanados eskimai sirgdavo retai, jeigu gyveno ir maitinosi tradiciškai, tačiau sukėlus juos į gyvenvietes ir jiems ėmus valgyti pramoniniu būdu paruoštą maistą, kuriame buvo mėsos ir pieno produktų su užterštais riebalais, jų sergamumas išaugo milžiniškai. Mėsa, kad ir kokia liesa ji bebūtų, visada turi riebalų, nes jų ląstelės glūdi pramaišiui su raumenų skaidulomis.

Iš esmės, visa pramoniniu būdu gaminama mėsa užteršta. Mūsų kūnas moka puikiausiai susidoroti su natūraliais riebalais, tačiau šiandien tokie riebalai pavojingi. Saugesnius gyvūninius riebalus galima gauti nebent iš ekologiškai kuo natūralesnėmis sąlygomis auginamų senovinių veislių žolėdžių, nors efektyvios tokių produktų žymėjimo sistemos iki šiol nesukurta ir, atrodo, neskubama kurti.

Tad šiuolaikinės medžioklės ypatumai tarp nukrautų lentynų visai kitokie, o rezultatas dažnai apgailėtinas. Visgi aliejus, tegu ir neturintis savyje gyvūno, yra gan stipriai apdorotas produktas ir tai jį nuvainikuoja. Dauguma paprastam vartotojui prieinamų aliejų ir yra stipriai apdoroti ir  arba pakeistų savybių augaliniai riebalai, kuriems tikrai yra ką prikišti.

Aliejus nėra naujoviškas pramanas, kai kuriuose regionuose žmonės vartoja aliejus nuo Antikos ir seniau. Tačiau vėlgi, aliejus, kurį galime įsigyti šiandien, iš esmės skiriasi nuo vartoto tada. Augalinių aliejų problema — jie greitai genda ir apkarsta apie tai — toliautodėl nerafinuotus aliejus, turinčius daug augalo, iš kurio jie spausti, substancijos, pakeitė stipriai rafinuoti aliejai. Tokie riebalai išgaunami taikant ne vieną pramoninį procesą, rafinuojami valomi ir dažnai dezodoruojami kvėpinami.

Apdorojimas radikaliai pakeičia aliejaus kokybę. Po pirmojo spaudimo likusi masė veikiama dar didesniu karščiu, slėgiu ir naftos tirpikliais, kad būtų ištrauktas visas aliejus.

Tada gautas produktas kaitinamas, kad išgaruotų ekstrakcijai naudoti nuodingi chemikalai.

Riebalai

To proceso metu aliejus kaitinamas iki  laipsnių Celsijaus, paskui rafinuojamas, skaidrinamas ir dezodoruojamas. Oksidacijai gedimui išvengti dažnai pridedama konservantų. Šiuolaikiniais apdorojimo metodais iš aliejų pašalinamos praktiškai visos sėklose buvusios medžiagos, todėl, kad ir kokia būtų pirminė medžiaga, gautas aliejus būna bespalvis, bekvapis, beskonis ir maistine prasme bevertis.

Su tokiu aliejumi gauname kalorijų bombą, tačiau jokių maistingųjų medžiagų. Spaudžiant aliejų tradiciniu būdu, gaunamas nerafinuotas aliejus, pasižymintis būdingu stipriu pradinės medžiagos, iš kurios jis spaustas, skoniu ir aromatu. Jame daug vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų — praktiškai tas pats gerai subalansuotas mišinys, buvęs augale. Yra aliejų, kurie tebegaminami panašiais į tradicinius metodais: moderniose šaltojo spaudimo aliejaus spaudyklose sėklos ir riešutai malami akmens arba plieno girnomis, o aliejus spaudžiamas mechaniškai, nenaudojant chemikalų.

Kuo mažiau aliejus apdorotas, tuo mažiau jis kenkia sveikatai. Natūraliausi — mechaniškai žemoje temperatūroje ir nenaudojant chemikalų spausti aliejai. Jie vadinami spaustuvais spaustais arba šaltojo spaudimo aliejais angl. Tokiuose aliejuose nebūna neturėtų būti! Iš šiuo metu prieinamiausių aliejų geriausias būtų tradiciniu būdu spaustas ir chemikalais bei karščiu neapdorotas ekologiškas ypač tyras it. Populiariausias — ypač tyras alyvuogių aliejus. Toks aliejus turėtų būti pilstomas į tamsaus stiklo butelius, gabenamas šaltai ir parduodamas iš šaldytuvo, nes šviesa ir šiluma jį skaido, o iš plastiko aliejus rezorbuoja chemines medžiagas.

Ekologiškame aliejuje, tikėtina, bus mažiau pesticidų.

Katės, katės ir dar kartą katės Nuotr. Sigito Lukoševičiaus © Asmeninis albumas bone.

Tikėtina — taip turėtų būti, nors  m. Galbūt ir čia vertėtų atsisukti į savo smulkiuosius gamintojus, siūlančius nors ir trumpo galiojimo, tačiau kokybiškai pagamintus Lietuvoje augančių aliejingų augalų aliejus. Kaip bebūtų liūdna, vien tik lietuviškumas maisto geru nepadaro — ir čia reiktų ieškoti ekologiškai augintų ir gamintų produktų ir pravartu gamintoją žinoti, kad būtų galima bent apytiksliai įvertinti, ar jo prekė nusipelnė būti laikoma geresne.

Kalbant globaliai, kai kurie autoriai geriausiu laiko natūralų angl. Toks aliejus dar neseniai laikytas nesveiku, nes turi daug sočiųjų rūgščių — daugiau nei sviestas ar net taukai.

Dėl to šis aliejus gerai tinka virti ir kepti — jis mažai oksiduojasi kaitinamas. Jei pagamintas iš švarios pirminės medžiagos, kokosų aliejus turės mažiau aplinkos teršalų nei gyvūninės kilmės riebalai, nes kuo aukščiau mitybos grandinėje stovi organizmas, tuo daugiau teršalų jis sukaupia. Dabar mitybos specialistai savo nuomonę apie kokosų aliejų pakeitė ir jį vadina sveikiausiu ir universaliausiu. Natyvinis aliejus turi būti išlaikęs kokoso kvapą ir skonį, nors tai galbūt riboja aliejaus universalumą.

Natyvinių būna ir kitų aliejų: sezamų arba palmių, tačiau vėlgi — palmių aliejaus paklausai padengti nesulaikomai kertamos planetos plaučiais vadinamos džiunglėsnyksta jų gyvūnija ir kaži ar šiuolaikinis žmogus gali sau leisti mokėti už pakeičiamą dalyką tokią kainą.

Svarbi informacija